Poreikis, kurio galime išvengti, ypač kai esame labai užsiėmę, o gyvenimas kupinas „atsakomybių“ ir veiklos. Būtinybė būti.
Trumpa istorija iš Maršalo Rosenbergo gyvenimo tai iliustruoja.
Kartą mano sūnus Rickas, jam buvo maždaug šešeri, sėdėjo ant mano sofos šalia manęs per privačios praktikos įkarštį, kai buvau užsiėmęs, užsiėmęs, užsiėmęs. Visada palaikiau artimus meilės santykius su savo vaikais, bet jie užaugo per daug suvokdami mano užimtumą ir nepakankamai prieinamumo.
Jis sėdėjo ant sofos šalia manęs. Supratau, kad jis ten išbuvo daugiau nei valandą, nežiūrėdamas televizoriaus ar nieko. Paklausiau jo, kodėl jis nežaidžia lauke. Jis pasakė: „Man tiesiog patinka būti su tavimi, tėti“. Netrukus po to jis išėjo, o aš pradėjau verkti ir negalėjau sustoti.